Ar dar branginame laisvę?

Mums bandoma įteigti, kad laisvė – tai tiesiog galimybė rinktis iš gausybės parinktų prekių blizgančiose lentynose. Tačiau vis rečiau susimąstome apie laisvę būti tų lentynų šeimininkais. Kodėl renkamės būtent šias prekes? Ar tai tikrasis pasirinkimas, ar tik tas, kurį kažkas nusprendė mums pasiūlyti kaip „tinkamą“? Mes iškeitėme suverenitetą į patogumą, o šie mainai pamažu naikina mūsų gebėjimą išlikti savarankiškais. Mums tapo per daug patogu, kad dar norėtume mąstyti.

Berašant šias mintis, į duris pasibeldė kurjeris. „Čia jums siunta, reklaminė medžiaga“, – sako jis, tiesdamas dėžę su kava. Adresas – ne mano. Klausiu, kodėl jis čia sustojo? Atsakymas, kuris idealiai tinka šiai temai: „Navigacija atvedė čia“.

Teko krikščioniškai atsidaryti žemėlapį ir parodyti, kur yra jo ieškoma gatvė. Paradoksalu, bet vaizdinio žemėlapio ekrane jis nebesuprato – kryptį teko nurodyti ranka, gyvu mostu į realią erdvę. Šis mažas epizodas atspindi didžiulę dramą: mes aklai pasitikime skaitmeniniais vedliais net tada, kai jie mus atveda prie svetimų durų. Mes nebemokame skaityti „žemėlapio“, nes įpratome, kad už mus tai padaro balsas telefone. O kas, jei tas balsas veda mus ne ten, kur mums reikia, o ten, kur jam patogu?

Labdara, kuri nužudo verslumą

Mane sukrėtė pasakojimas apie Afriką ir tai, kaip prie jos skurdo prisideda… Vakarų labdara. Įsivaizduokite verslius afrikiečius, kurie, paėmę mikrokreditus, įsirengė vištų ūkius ir pradėjo prekiauti kiaušiniais. Jie kūrė savo ateitį. Tačiau tada atvyko geradariai iš Vakarų ir, norėdami padėti, išdalino kiaušinius nemokamai. Rezultatas? Vietinis verslas sužlugo, ūkininkai išpjovė vištas, nes nebegalėjo konkuruoti su „nemokamai“. O tada labdara baigėsi. Bendruomenė liko be nieko – nei kiaušinių, nei vištų, nei įgūdžių išgyventi patiems.

Skaitmeninėje erdvėje didžiosios korporacijos padarė tą patį. Jos davė mums „nemokamą“ sklaidą ir patogumą. Mes džiaugsmingai apleidome savo svetaines – savo „vištides“ – nes „Facebook“ aikštėje viskas paprasčiau ir nekainuoja. Tačiau ši labdara turi nematomą kainą: mes prarandame gebėjimą patys valdyti savo informaciją ir auginame visišką priklausomybę nuo svetimos malonės.

Kodėl nestatome bažnyčios „Megoje“?

Pravažiuodami pro Giraitės bažnyčios statybvietę, matome purvą, kranus ir tamsoje degančias šviesas. Tai brangu, sunku ir nepatogu. Kyla provokuojantis klausimas: kodėl gi neišsinuomojus kampo šalia esančiame „Mega“ prekybos centre? Ten šilta, sausa, ten visada pilna žmonių.

Atsakymas akivaizdus: prekybos centre tu esi tik nuomininkas. Jei tavo žinia ar tavo vertybės nepatiks šeimininkui, tave išmes per penkias minutes be teisės sugrįžti. Statydami savo namus ant savo žemės, mes perkame laisvę. Paradoksalu, bet skaitmeninėje erdvėje net katalikiškos bendruomenės elgiasi priešingai – jos masiškai kraustosi į tokių „Megų“ koridorius, palikdamos savo nuosavas svetaines likimo valiai.

„Man patogu“ – laisvės pabaigos pradžia

Kai pažįstamas pranciškonas pasaulietis sako „man patogu“ naudotis uždaro skaitmeninio daržo produktais, tokiais kaip „Kindle“ ar „Facebook“, tai skamba kaip skaudus oksimoronas. Pranciškoniška dvasia juk visada rėmėsi laisve nuo daiktų ir sistemų kontrolės. Arba matome vienuolį kapuciną, kuris nuoširdžiai džiaugiasi milijoninėmis peržiūromis socialiniame tinkle. Žvelgiant į jo aktyvumą, tampa akivaizdu, kad jis ten praleidžia didelę dalį savo laiko. Jis šventai įsitikinęs, kad tai daro „dėl Dievo garbės“, tačiau net nesusimąsto, kad iš tiesų rūpinasi ne Žodžio sklaida, o beviltiškais mėginimais prisitaikyti prie algoritmo užgaidų. Tai nebe skelbimas nuo stogų, tai bandymas įtikti skaitmeniniam cenzoriui, kad jis bent trumpam leistų tave pamatyti.

„Patogumas“ šiandien tapo nematomo kalėjimo kamera. Tikrasis technologijų tikslas turėjo būti padėti mums atlikti darbus mažiau pavargstant, bet dabar mums sako: „Įsitaisykite, mes padarysime viską už jus“. Kokia kaina? Mes maitiname algoritmą savo dėmesiu, laiku ir turiniu, tikėdamiesi būti išgirsti, bet iš tiesų tik stipriname savo grobiką. Algoritmai filtruoja mūsų matomą tikrovę, uždarydami mus į komforto zonas, kuriose nebegirdime tikrojo pasaulio šauksmo, o tik savo pačių aido atspindžius. Mes tapome dvasiniais įkaitais, kurie bijo net garsiau prabilti, kad šeimininkas neiškraustytų iš patogaus, bet svetimo kambario (kalėjimo).

Atsivertimas į nepatogią laisvę

Tikrasis atsivertimas (metanoia), apie kurį šiomis dienomis vėl kalbama Vatikane, yra naujas būdas matyti tikrovę. Tai suvokimas, kad atsakomybė už savo laisvę negali būti patikėta kitiems.

Mes privalome branginti alternatyvas, kol jos dar egzistuoja. Ateis laikas, kai skaitmeninio patogumo tiekėjai pareikalaus susimokėti – ir ne tik pinigais, bet ir savo vertybių išsižadėjimu ar priverstiniu tylėjimu. Jei tada nebeturėsime savo „Giraitės bažnyčių“ skaitmenoje – savo svetainių, laisvų socialinių tinklų (kaip Fedivisata) – mes nebeturėsime kur trauktis.

Pabaigai

Laisvė yra sunkus darbas. Ji nepatogi. Ji reikalauja kasti šulinius ten, kur kiti mato tik dykumą. Bet geriau būti „mažesniuoju“ broliu laisvame lauke, nei „populiariu“ sekėju svetimame narve. Ar dar branginame šią laisvę, ar jau galutinai užmigome „patogumo narkozėje“?

Skaitmeninė laisvė paprastai: Kodėl „Fedivisata“ yra tiesiog viešas el. paštas?

Dauguma mūsų kasdien naudojasi elektroniniu paštu. Tai patikima, aiški ir nuspėjama sistema. Tačiau kai išeiname į socialinius tinklus (pavyzdžiui, „Facebook“ ar „X“), patenkame į džiungles, kur galioja svetimos taisyklės ir neaiškūs algoritmai.

O kas, jei pasakyčiau, kad egzistuoja „viešas elektroninis paštas“? Tai – Fedivisata (angl. Fediverse, pavyzdžiui, „Mastodon“).

El. paštas: Laiškas voke

Visi žinome, kaip veikia el. paštas: siuntėjas, gavėjas, tema ir tekstas. Tai privatus susirašinėjimas. Laišką gauna tik tie, kam jis buvo išsiųstas.

Svarbiausia čia yra atvirumas: jei jūs naudojatės „Gmail“, o aš – „Outlook“ (arba bet kokiu kitu pašto teikėju), mes vis tiek galime vienas kitam rašyti. Niekas neverčia jūsų kurti paskyros ten pat, kur esu aš, kad galėtume susisiekti. Tai jūsų asmeninis kambarys, kurio raktus turite jūs.

Fedivisata: El. paštas viešiems pokalbiams

Įsivaizduokite el. paštą, kuriame laiškai rašomi ne į uždarą dėžutę, o ant skaitmeninio sienlaikraščio.

• Jūsų adresas: Jis atrodo beveik identiškai el. paštui (pavyzdžiui, @[email protected]). Tai jūsų skaitmeninė tapatybė, kurią valdote jūs, o ne korporacija.
• Sienlaikraščio prenumerata: Jūs nerašote žmonėms į jų asmenines dėžutes (šiukšlindami jas). Jūs rašote į savo sienlaikraštį, o žmonės patys pasirenka jus prenumeruoti. Kai jie tai padaro, jūsų naujausi įrašai („laiškų kopijos“) automatiškai ateina į jų srautą – tarsi į jų asmeninę skaitmeninę „dėžutę“.
• Atviras bendravimas: Čia galioja ta pati „Gmail“ ir „Outlook“ taisyklė. Jei aš esu viename serveryje, o jūs – kitame, mes vis tiek galime vienas kitą matyti, sekti ir kalbėtis. Mūsų nebevaržo vienos platformos sienos.

Jūs valdote privatumą

Vienas didžiausių Fedivisatos privalumų – galimybė rinktis, kiek viešas bus jūsų laiškas. Jūs kontroliuojate, kas jį matys:

• Viešas: Matys visas pasaulis (kaip skelbimą ant stulpo).
• Tik sekėjams: Matys tik tie, kuriems jūs leidote prenumeruoti savo sienlaikraštį.
• Konkretūs asmenys: Tik tie žmonės, kuriuos „pažymėjote“ (kaip tiesioginį laišką konkrečiam asmeniui).

Kodėl tai skiriasi nuo tradicinių socialinių tinklų?

Fedivisata grąžina mums teises, kurias praradome didžiosiose platformose:

• Tikrasis pasiekiamumas: Fedivisatoje jūsų žinutę mato visi jūsų prenumeratoriai. Be išimčių. „Facebook“ ar „X“ tinkluose algoritmas nusprendžia, ką jums rodyti, ir dažnai paslepia jūsų mintis net nuo artimiausių draugų.
• Jokios reklamos: Jūsų srautas yra švarus. Čia nėra įkyrių skelbimų, kurie bando jums kažką parduoti tarp jūsų draugų laiškų.
• Savininkas, o ne nuomininkas: Jūs esate savo „pašto dėžutės“ šeimininkas. Bet kada galite kraustytis į kitą, net ir savo, serverį. Didžiosiose platformose jūs esate nuomininkas, kurį savininkas gali bet kada išmesti ar nutildyti dėl pelno sumetimų.
• Sąžininga tvarka: Čia galioja laikas, o ne manipuliacija. Gaunate laiškus tokia tvarka, kokia jie buvo išsiųsti, o ne tokia, kokia naudinga platformos savininkui.

Pabaigai

Fedivisata nėra naujas „žaisliukas“ technologijų mėgėjams. Tai sugrįžimas prie paprastos ir sąžiningos elektroninio pašto logikos: aišku, oru ir skirta žmogui, o ne korporacijos pelnui. Tai būdas turėti savo balsą internete, kurio niekas negali „išjungti“ ar paslėpti.

Šiandien, kai lauke spaudžia -23°C šaltis, skaitmeninėje erdvėje norisi šilumos ir tikrumo. Tad statykime savo namus ant savo žemės. Prenumeruokite tuos, kurie jums įdomūs, rašykite tiems, kurie jums rūpi, ir būkite savo komunikacijos šeimininkais.

Socialiniai tinklai: Ryšio įrankis ar Algoritmo prekė?

Dauguma mūsų kasdien naudojasi socialiniais tinklais, tačiau retai susimąstome, kad tie patys veiksmai – paspaudimas „patinka“ ar įrašo bendrinimas – skirtingose platformose turi visiškai skirtingas reikšmes. Šiandien noriu palyginti populiariausią pasaulyje „Facebook“ ir „Mastodon“ (Fediverse, Fedivisatos) erdvę.

1. Sekimas: Prenumerata vs. Lentyna

• Facebook: Kai ką nors sekate, algoritmas jus tiesiog „įdeda į lentyną“. Jūs jam pranešate apie savo pomėgius, o jis nusprendžia, kada ir ar išvis parodys to puslapio naujienas.
• Mastodon: Čia veikia tikra prenumerata. Jei sekate – matote viską chronologine tvarka. Kūrėjai turi užtikrintą auditoriją, o skaitytojai – ramybę nuo neprašyto turinio.

2. Reakcijos: Grįžtamasis ryšys vs. Masalas

• Facebook: „Like“ yra ženklas mašinai: „Rodyk man ir kitiems panašiems į mane daugiau tokio turinio“. Tai manipuliacijos įrankis.
• Mastodon: Žvaigždutė yra skirta tik autoriui. Tai tavo šypsena, ženklas jam, patvirtinimas, kad jis turi skaitytoją. Algoritmas šio skaičiaus nemato, nes jo tiesiog nėra.

3. Komentarai: Diskusija vs. Virusas

• Facebook: Komentaras algoritmui sako: „Čia vyksta veiksmas, mesk šį įrašą svetimiems žmonėms prieš akis“. Dažnai tai skatina skandalingas diskusijas, nes jos generuoja daugiausia „triukšmo“.
• Mastodon: Komentaras yra tiesiog diskusija. Tai grįžtamasis ryšys autoriui ir papildymas skaitytojams, neįtakojantis įrašo platinimo mechanikos.

4. Dalinimasis (Boost): Laisva valia vs. Atranka

• Facebook: Net jei pasidalinsite įrašu, jūsų sekėjai jį pamatys tik tada, jei jis jau turi daug reakcijų. „Facebook“ riboja sklaidą, kad verstų kūrėjus pirkti reklamą.
• Mastodon: Jei paspaudžiate „Boost“ – visi jūsų sekėjai tą įrašą mato savo sraute. Taškas. Jokia mašina nefiltruoja jūsų noro pasidalinti gera žinia.

5. Temos ir Grupės: Bendruomenė vs. Grotžymės

• Facebook: Grupių įrašai pasiekia narius vis agresyviau mažėjančiu tempu. Norint išlikti matomam, grupė turi būti nuolat „kaitinama“.
• Mastodon: Čia dominuoja #grotžymės, kurias galima sekti kaip atskirus profilius. Be to, Fediverse turi Lemmy (forumo principu veikiančias bendruomenes), kurias galite stebėti tiesiai iš savo Mastodon paskyros. Tai tikra, organiška savivalda.

6. Reklamos: Verslas vs. Informacija

• Facebook: Visas tinklas sukurtas taip, kad iš jūsų emocijų išspaustų kuo daugiau pelno rodant reklamas.
• Mastodon: Veikia ne pelno siekimo principu. Reklamų čia nėra, o informaciją apie produktus gaunate tik tada, jei patys pasirenkate sekti įmonę ar gamintoją. Jūs nesate prekė.

7. Privatumas: Skaidrumas vs. Saugumas

• Facebook: Platforma mato viską – net privačias grupes. Tai erdvė viešajai komunikacijai, o ne paslaptims.
• Mastodon: Nors čia galite nustatyti kiekvieno įrašo matomumą, svarbu suprasti – Fedivista nėra šifravimo (kaip „Signal“). Skirtumas tas, kad jūsų duomenų neanalizuoja robotai reklamos profiliams kurti, o informacijos prieinamumas paieškos sistemoms priklauso nuo jūsų pasirinktų nustatymų.

Išvada

Pagrindinis skirtumas paprastas: komerciniai tinklai nori, kad jūs kuo ilgiau liktumėte jų programėlėje, net jei tai jus erzina. Fediverse nori, kad jūs rastumėte bendraminčius ir praturtintumėte savo gyvenimą tikru turiniu.

Mes galime rinktis: būti algoritmų žindomais ar savo skaitmeninio gyvenimo šeimininkais.

Kas yra Fediverse (Fedivisata)?

Fedivisata – tai ne tiesiog dar vienas socialinis tinklas. Tai kintamo dydžio, nuolat besiplečianti skaitmeninė Visata. Tai erdvė, kurioje bendruomenės ir asmenys susijungia į vientisą visumą, tuo pačiu išlikdami visiškai laisvi ir nepriklausomi.

Viena kalba: ActivityPub

Fedivisatą jungia vienas protokolas, vadinamas ActivityPub. Tai bendra kalba, kuria susikalba visi šios visatos gyventojai.

Bangų metafora: Protokolas yra tarsi radijo bangos. Jos sklinda erdvėje, spinduliuoja turinį. Tu gali jų nesiklausyti, bet jos yra. O jei nori prisijungti prie pokalbio, tau tereikia „imtuvo“ – savo paskyros bet kurioje Fedivisatos dalyje.

Namai be didžiųjų savininkų

Fedivisata neturi vieno savininko, generalinio direktoriaus ar valdybos. Čia galioja svečių namų principas:

• Savarankiškumas: Kiekvienas gali susikurti savo erdvę arba apsigyventi kažkieno kito įkurtuose svečių namuose (serveriuose).
• Taisyklės ir atsakomybė: Kiekvienų namų šeimininkas nustato savo taisykles: kokias bangas (kieno turinį) jis nori priimti į savo vidų ir ką spinduliuoti į išorę.
• Saugumas: Būdamas savininkas, tu gali elgtis savo nuožiūra, tačiau jei tavo signalas tampa triukšmingas ar kenksmingas, kitos erdvės gali tiesiog užverti duris tavo signalui, saugodamos savo bendruomenės ramybę.

Formų įvairovė

Nors kalba viena, saviraiškos formų Fedivisatoje yra begalė. Tai nėra vien tik trumpos žinutės, tai ištisa ekosistema:

• Mastodon – trumpos mintys ir pokalbiai.
• WriteFreely – gilūs straipsniai ir tinklaraščiai.
• PeerTube – vaizdo įrašai ir podkastai.
• Pixelfed – nuotraukos ir vaizdiniai liudijimai.
• Ir daug kitų įrankių, skirtų muzikai, knygoms ar renginiams.

Visos šios formos tarpusavyje susikalba. Priimdamas (sekdamas) kieno nors turinį savo „namuose“, tu gali matyti visą visatos turinį – nesvarbu, ar tai būtų tekstas, garsas, ar vaizdas.

Fedivisata yra vieta formuotis naujai, laisvai ir oriai visuomenei.

Ar tikrai „mažai“ yra Fediverse siekiamybė?

Pastebiu tendenciją: Fediverse senbuviai nenori didelio žmonių antplūdžio.

Man tai panašu į baimę, kad tapsime antruoju „Threads“, „Reddit“ ar „X“, kur triukšmas užgožia mintį, o įžeidimai tampa norma. Senbuvių noras – likti mažu, uždaru ir „saugiu“ rateliu.

Aš manau, kad mažai nėra gerai. Mažai yra tiesiog tylu.

Štai kodėl mums nereikėtų bijoti masės ir kodėl Fediverse niekada netaps tuo, nuo ko visi bėgame:

Čia nėra „Visagalio“ (Algoritmo)

„Threads“ ar „Reddit“ bėda nėra žmonių kiekis. Jų bėda – algoritmas, kuris maitinasi reakcijomis. Ten pyktis ir skandalas yra kuras, nes sistema „mato“, kad tai traukia dėmesį, ir rodo tai visiems iš eilės.

Fediverse reakcijos neliepia algoritmui nieko rodyti. Čia „patiktukas“ yra tik mano šypsena autoriui, o ne komanda mašinai „pakišti šitą šlamštą dar tūkstančiui žmonių“. Be algoritmo masė žmonių netampa „rėkiančia minia“ tavo svetainėje – jie lieka tik praeiviais aikštėje.

Tikrasis plitimas yra sąmoningas

Fediverse įrašas plinta tik tada, kai žmogus nusprendžia jį pabūstinti (boost). Tai rankinis, sąmoningas veiksmas. Tai reiškia:

• Jei turinys vertas – jis pasieks kitus burbulus.

• Jei tai šiukšlės – jos liks dūlėti ten, kur atsirado, nes niekas nenorės jų „nešti“ į savo namus.

Daugiau žmonių reiškia daugiau galimybių rasti tuos, kurie „būstina“ tai, kas man įdomu. Mažame rate mes tiesiog pradedame virti savose sultyse arba tampame stovinčiu vandeniu.

Mano filtras – mano atsakomybė

Jei masė pritraukia kenkėjus (o jų bus visada), be kitų mes turime ir galingiausius įrankius: Mute ir Block.

Toks jausmas, lyg daug kas nori, kad „tvarką palaikytų kiti“ (pavyzdžiui administratorius), bet laisvame tinkle tvarką palaikai tu pats. Jei tavo srautas tampa toksiškas – tai ženklas, kad metas pasinaudoti savo laisve atsiriboti.

Todėl manau, kad mums nereikia mažiau žmonių, mums reikia susirasti esamus įrankius ir brandos juos naudoti.

Pabaigai: Ko aš čia ieškau ir noriu?

Aš nenoriu sėdėti steriliame kambaryje su dešimčia draugų, nes „taip ramiau“. Aš noriu milijonų galimybių surasti tuos, su kuriais man įdomu bendrauti, ginčytis ir augti.

Nebijokime „Eternal September“. Be algoritmų mes esame saugūs, o su didesne bendruomene mes pagaliau galime tapti reikšmingu socialiniu tinklu.

Sudalyvavau Laisvės TV susitikime su Sauliu Skverneliu ir Mindaugu Sinkevičiumi Tauragėje. Atėjo į susitikimą tik apie 20 žmonių 😯 Todėl pavyko paliesti net 3 skirtingas IT temas 🤓: Europos IT nepriklausomybė; dirbtinis intelektas; ES pokalbių kontrolės įstatymas.

Laidos metu ir po laidos sužinojau, kad:
1) Aukščiausio rango politikai yra lygiai taip pat alergiški technologijoms kaip ir dažnas paprastas žmogus (susidariau įspūdį)
2) Politikai apie dirbtinio intelekto grėsmes negirdėjo ir nesidomėjo 😯 Mindaugas Sinkevičius žiūri pro rožinius akinius, o Skvernelis skaito tai ką pateikia jam institucijos, t.y. VSD, t.y. labai ribotai susipažįsta - dalį viešos ataskaitos irgi skaičiau.
3) Apie pokalbių kontrolę Sinkevičius nepakalbėjo, o iš Skvernelio atsakymo supratau, kad informacija apie šį įstatymą jo beveik nepasiekė 😯

Per daug detaliai nevardinu, nes bus galimybė pažiūrėti vaizdo įrašą (spėju sausio mėnesį).

Abiem politikams po laidos įteikiau dokumentą „Europos IT nepriklausomybė“. Susitikimui visiškai perrašiau iš naujo. Prieš tai atsakėme į microsoft pinigų klausimą, todėl pasikeitė dokumento akcentas - nebe pinigai, bet #fedivisata. Prisegiau fragmento nuotrauką. Visą dokumentą galima rasti: https://cryptpad.0011.lt/file/#/2/file/VzhUGYjX37ZWOnX1dJsQRAfD/

Pasauliui reikia socialinio suverenumo

Straipsnio vertimas

Hannah Aubry

Elono Musko „X“ platforma užblokavo Europos Komisijai galimybę reklamuotis, tikėtina, reaguodama į 120 mln. eurų baudą už klaidinančią patvirtinimo (verifikavimo) sistemą ir bendrą skaidrumo trūkumą. Esame dėkingi Elonui Muskui, kad jis dar kartą įrodė, kodėl pasauliui reikia atsijungti nuo korporacijų valdomų, centralizuotai kontroliuojamų socialinės žiniasklaidos platformų ir prisijungti prie geresnio būdo būti internete. Pasauliui reikalingas atviras socialinis internetas per Fedivisatą ir „Mastodon“.

Pilietinėje visuomenėje vis dažniau raginama viešąsias institucijas investuoti į skaitmeninį suverenumą. Terminas „skaitmeninis suverenumas“ reiškia, kad institucija turi autonomiją ir kontrolę svarbiausiai skaitmeninei infrastruktūrai, duomenims ir paslaugoms, sudarančioms jos buvimą internete. Iki šiol socialinė žiniasklaida nebuvo šio pokalbio dalis. Manome, kad atėjo laikas tai pakeisti.

Bet kurioje laisvoje visuomenėje kiekvieno piliečio teisė yra pasiekti ir komentuoti savo vyriausybės naujienas, sprendimus ir argumentus. Tikime, kad vyriausybės pareiga yra užtikrinti šią teisę savo rinkėjams. Viešosios institucijos turėtų bendrauti su savo piliečiais atvirose platformose, o ne tose, kurios reikalauja susikurti paskyrą ir siųsti asmeninius duomenis savo interesų siekiančiai technologijų įmonei. Šiandien institucijos dažnai bendrauja per cenzūruojantį korporacijų filtrą, kurios nesirūpina geriausiais žmonių ar visuomenės interesais. Jos leidžia, kad jų žinutę valdytų nuo realybės atitrūkusių ir per daug apmokamų žmonių, manančių, jog jie turėtų turėti nekontroliuojamą galią, užgaidos. Negalime leisti, kad taip būtų. „Mastodon“ siūlo kelią į priekį bet kuriai institucijai, norinčiai perimti savo komunikacijos kontrolę, ir mes galime padėti jums pradėti jau šiandien.

Viena iš priemonių, kurias šios korporatyvinės socialinės žiniasklaidos platformos naudoja institucijų komunikacijai kontroliuoti, yra algoritmas. Platformos strategiškai sureguliuoja savo algoritmus taip, kad institucijoms būtų sunku, jei ne neįmanoma, pasiekti savo žmones nemokant platformai už reklamą. Musko žingsnis išjungti Europos Komisijos reklamos galimybes atrodo kaip iškreiptas galios demonstravimas reaguojant į teisėtą baudą – toks, kuris efektyviai nutildo svarbų viešojo diskurso kanalą. Turėtume baisėtis, kad bet kuris vienas asmuo gali daryti tokią įtaką santykiams tarp vyriausybių ir žmonių, kuriems jos atstovauja. Turėtume būti ypač susirūpinę, kai tas asmuo apskritai nemano, kad mūsų vyriausybės turėtų egzistuoti.

https://blog.joinmastodon.org/2025/12/the-world-needs-social-sovereignty/post-screenshot.png

„Mastodon“ chronologinė laiko juosta reiškia, kad jokiai institucijai nereikia manipuliuoti algoritmu, kad informuotų savo žmones. Naudojant grotažymes (hashtags), žmonėms, kuriems rūpi jūsų aptariamos temos, lengva jus rasti. Dar daugiau, jūsų rinkėjams nebūtina būti „Mastodon“ tinkle, kad galėtų sekti jūsų įrašus. Jie gali prenumeruoti naudodami atvirus protokolus, tokius kaip RSS, o netrukus – ir el. paštu. Kalbant apie pačią baudos priežastį – liūdnai pagarsėjusias „X“ mėlynas varneles, t. y. verifikaciją – „Mastodon“ taip pat siūlo geresnį būdą. Mes įgaliname žmones patvirtinti savo tapatybę susiejant socialinį profilį su oficialia (ar asmenine) svetaine. Tai leidžia užtikrinti didesnį skaidrumą ir pasitikėjimą nei kliaujantis dažnai abejotinos reputacijos vienos korporacijos verifikavimo praktikomis, ypač tokios, kuri yra pasirengusi parduoti reputaciją už nedidelį mėnesinį mokestį. (Tuo tarpu kita korporatyvinė socialinės žiniasklaidos platforma uždirbo 16 mlrd. JAV dolerių, 10 % savo 2024 m. pajamų, iš reklamų, skirtų sukčiavimams ir draudžiamoms prekėms.)

Eroje, kur informacija yra galia, liūdna matyti, kaip mūsų institucijos taip smarkiai pasiduoda pramonės ir individų užgaidoms. Priešingai elgiasi Europos Komisija, kuri rodo pavyzdį prisiimdama atsakomybę už socialinį suverenumą savo žmonių vardu. Jie turi nuosavą „Mastodon“ instanciją, ec.social-network.europa.eu, kad tiesiogiai pasiektų europiečius ir laikytų juos gerai informuotus. „Mastodon“ didžiuojasi galėdami padėti jiems valdyti techninę šio proceso pusę. Jei esate Fedivisatos narys ir norėtumėte matyti, kad jūsų vyriausybė valdytų savo socialinį suverenumą, raginame susisiekti su savo vietos atstovu ir paaiškinti, kodėl manote, kad jie turėtų pradėti naudoti atvirus socialinės žiniasklaidos tinklus, tokius kaip Fedivisata. Čia, „Mastodon“ tinkle, pradedame giją su ištekliais, padėsiančiais jums susisiekti su savo vietos atstovu.

Padarydami naujienas ir tiesą priklausomas nuo reklamos biudžetų, sukūrėme aplinką, kurioje bet koks naratyvas gali laimėti, jei tik pasakotojas nori už tai mokėti. Jei leisime šioms sąlygoms tęstis, paliksime nuošalyje balsus, kurie iš tikrųjų svarbūs: žmones ir jų viešąsias institucijas. Kritiškai svarbu, kad tie balsai nebūtų nutildyti amžiams. Fedivisatos pažadas yra geresnio kelio į priekį pažadas: laisvo nuo reklamų ir manipuliuojančių algoritmų, vietos, sukurtos tokių ir tokiems žmonėms kaip jūs, kuriems mūsų suverenumas yra teisė, o ne privilegija.

Mums visiems reikės dirbti išvien, kad sukurtume geresnį būdą būti internete. Jei norite paleisti savo instanciją ar turite idėjų, kaip galėtume paskatinti daugiau institucijų perimti savo socialinio suverenumo kontrolę, susisiekite su mumis adresu [email protected].

#Fedivisata #Mastodon

Galimybė kelti svarbius klausimus šį trečiadienį:
Jurbarke https://veiksmas.org/events/22257c6b-d8af-4b91-8612-d31f16614ef9
Tauragėje https://veiksmas.org/events/06dcc1fa-9dc8-404a-8e93-0d37a29899ea

Arba dar produktyviau - supažindinant politikus iš karto su sprendimais, pvz. https://mastodon.0011.lt/@mindaugas/115625588133871616

O https://veiksmas.org/ tinklapis - tai nauja prie #fedivisata prijungta https://mobilizon.org/ platforma. Renginius galima prenumeruoti sekant @pilieciai Taip pat renginius galima įkelti, prisiregistravus prie tinklapio (įkelti į „piliečiai“ grupę galima gavus papildomas teises iš jos administratoriaus Justino).

Socialiniai tinklai: kur mes pasiklydome ir kodėl Fedivisata yra kelias namo

Po to, kai atradau Fedivisatą, neapleidžia mintys, kodėl masės vis dar naudoja komercinius socialinius tinklus ir paklūsta jų labai nepalankioms taisyklėms. Pamėginsiu šias mintis sudėti, kad pagaliau galėčiau atlaisvinti savo galvą kitiems pasaulio klausimams. 😉

Mano akimis, socialiniai tinklai tėra dar vienas informacijos kanalas. Jei grįžtume į istoriją, matytume aiškią evoliucijos seką:

• Knygos.
• Laikraščiai.
• Radijas.
• Televizija.
• Laiškai.
• Telefono pokalbiai.
• Interneto forumai / El. paštas.

Visa tai – informacija, jos gavimas ir (arba) atgalinis ryšys. Kaip ji keliauja, kaip greitai galima atsakyti, susisiekti su autoriumi ar pasidalinti su kitu – visa tai priklauso nuo pasirinkto kanalo. Pavyzdžiui, knygos autoriui laišką galima parašyti per knygos leidyklą.

Socialiniai tinklai visa tai turėjo paversti gražiu, etišku ir trumpiausiu keliu tarp žmonių. Nereikia laukti kelias dienas, galima apsieiti be tarpininkų.

Deja, viskas pasikeitė, kai įsikišo pinigai ir pelno godumas. Šie gigantai rado naują prekę: mūsų dėmesį ir mūsų duomenis. Taip mes tapome ne klientais, o jų produktu.

Algoritmai ir „Like“ mygtuko spąstai

Godumas įvedė algoritmus. Socialinių tinklų savininkų tikslas tapo ne sujungti, o išlaikyti žmogų kuo daugiau laiko praleidžiantį žiūrint į ekraną.

„Like“ mygtukas turbūt ir buvo ta blogybių pradžia. Jo nebuvo nei forumuose, nei juo labiau elektroniniame laiške. Jei jau reaguodavai, tai turėjai parašyti kažką bent šiek tiek prasmingo. „Like“ paspaudimas turėjo būti paprastu įvertinimu, o tapo valiuta, kuria perkame dėmesį. Tuo pačiu tai signalas algoritmui, kad šis turinys išlaikys dėmesį. Nebereikalingas komentaras, nereikalinga diskusija: pamatei, „palaikinai“, žiūri kitą.

Dabartinė situacija pažengė tiek, kad tapo tiesiog juokinga, jei nebūtų graudi. Turime milžiniškus „Facebook“ puslapius su tūkstančiais sekėjų, bet be perkamų reklamų („adsų“) turinį pamato vos keli šimtai žmonių – nebent turinys skandalingas, kontroversiškas. Verslas ir žiniasklaida moka duoklę „Metai“ ar kitiems gigantams vien už tai, kad pasiektų savo pačių suburtą auditoriją. Skaitmeninio turinio kūrėjai įrašus rašo ne skaitytojui, o pirmiausia algoritmui.

Rimtesnis turinys tampa per sunkus iškilti į paviršių, todėl nusėda ant sunkiai pasiekiamo dugno, o mėšlas lengvai plaukia paviršiuje.

Mes mindžiukuojame toje pačioje mėšlo baloje, nes visi esame čia. Ir kol žiūrėsime tik ten, kur didžiausia auditorija, tol toje baloje ir liksime.

Žingsnis į šoną – atgal prie ištakų

Ką daryti, ar reikia kurti naują, kitokį socialinį tinklą? Ne, mums nereikia kurti naujo socialinio tinklo. Jis jau yra. Tai Fedivisata.

Daugelis mano, kad tai žingsnis atgal nuo išpuoselėto „Facebook“ ar „Instagram“ arba kad tai pernelyg sudėtinga, nes nėra vieno serverio, vieno vardo. Taip, tai žingsnis nuo esamos situacijos, tai žingsnis iš priklausomybės į šoną, bet jis veda į interneto ištakų kelią, kur valdė ne produktai, o protokolai. Į tai, koks internetas turėjo būti: decentralizuotas, be vieno ar kelių gigantiškų savininkų, be sekimo, be manipuliacijų, kur mano duomenys priklauso man.

Tačiau tam reikia įdėti daug sunkaus darbo. Darbo, kaip ir su kiekviena priklausomybe: pirmiausia pripažinti ligą, o tada išgyti pačiam ir tuomet padėti kitiems ištrūkti iš algoritmų įtakos bei grąžinti juos prie tikro bendravimo skaitmeninėmis priemonėmis.

Mažiau patogumo – daugiau privatumo (ir ramybės)

Fedivisata nėra tokia blizganti kaip komerciniai socialiniai tinklai, bet ji veikia kitaip. Čia nėra vieno stebuklingo algoritmo, kuris už tave nuspręstų, ką tau šiandien „reikia“ pamatyti. Be to, čia nėra vartotojo profiliavimo ar duomenų rinkimo, skirto tikslinei reklamai pateikti.

Daugelis skundžiasi, kad tai „mažiau patogu“. Reikia rasti serverį, prie kurio prisijungti, ne viskas paduota lyg ant lėkštutės. Bet mažiau patogumo reiškia daugiau privatumo ir kontrolės. Fedivisatos filosofija paprasta: galite turėti vieną profilį viskam ir iš jo sekti skirtingose Fedivisatos sistemose esančius profilius. Arba, kas geriau, galite susikurti atskirus profilius pagal kontekstą, gyvenimo būdą, bendraminčius – ypač jei ketinate ne tik skaityti, bet ir kurti skaitmeninį turinį.

Įsivaizduokime sistemą, kurioje bendraujame nepersipindami atskiruose profiliuose (kiekvienas turintis savo prisijungimą):

• Asmeninis privatus: bendravimui su artimiausiais asmenimis.
• Asmeninis viešas: diskusijoms su žmonėmis, kurių gal net nepažįstate, ir kuriems nebūtina žinoti jūsų privačių nuostatų.
• Knygų klubo profilis: skirtas tik literatūrai, galbūt pagal mėgstamą žanrą.
• Bendruomenės profilis: skirtas vietos džiaugsmams ir problemoms spręsti.
• Darbinis profilis: skirtas verslo įmonės ar pareigybiniam bendravimui su klientais ar jų informavimui.

Taip atsiranda aiškios ribos – ką rašai ir ką matai. Fedivisatoje nėra algoritmų, kurie paslepia turinį, todėl FOMO (baimė kažką praleisti) dingsta, nes įrašai neprapuola. Sekėjai gali pamatyti visus įrašus, kuriuos seka. Jie guli chronologine tvarka. Gali pratęsti skaitymą nuo ten, kur baigei. Gali skirti skirtingą laiką skirtingiems pomėgiams, nebijodamas, kad darbo reikalai užgoš laisvalaikį.

Fedivisata suteikia laisvę ir ramybę

Tačiau pirmiausia turime suprasti, kas yra laisvė ir kas yra ramybė šiame kontekste.

Daugiau laisvės – tai ne begalinė laisvė be atsakomybės. Tai laisvė pačiam nuspręsti, ką nori rašyti ir skaityti, ir atsakyti už savo sprendimą. Jei rašymas agresyvus, tokį profilį skaitytojai, kuriems toks tonas nepatinka, ramiai užblokuos, tačiau jūs galite rasti ir bendraminčių. Kiekvienam savo ratas.

Ramybė – tai nerimo nebuvimas, nes žinai, ką kontroliuoji.

Kai žinai, kad tavo srautas priklauso tau, o ne algoritmui, ateina ramybė.

Pabaigai

Tikiu, kad su laiku noras žiūrėti algoritmų suvirškintą turinį mažės. Nes tikras bendravimas, net jei jis reikalauja šiek tiek daugiau pastangų, visada yra vertingesnis už triukšmą.

Todėl noriu paprašyti: grįžkime prie bendravimo.

#facebook #fedivisata