Prekybos centro nukainuotų knygų lentynoje anądien aptikau Valdo Valiukevičiaus knygą "Benzingalviai", 2021 m. išleistą leidyklos "Terra publica".

Stockinė nuotrauka ant viršelio priminė išsiviepusį Jeremy Clarksoną iš legendinės britų laidos "Top Gear" - ją norisi paminėti atskirai, nes lietuviškoje auto spaudoje ir TV laidose neretai išlįsdavo iš kur vietiniai semdavosi įkvėpimo.

Pasklaidęs beveik triskart nukainotą knygą sužinojau nemažai įdomių istorijų kuo vertėsi dažnas Lietuvos žurnalistų autoklubo narys tais laukiniais 90-aisiais, na, o naujų automobilių bandymai ir Metų automobilio rinkimai sufleruoja, kodėl šios dalykinės srities medijų atstovai tokie užrietę nosis  Daugelis iš jų vienaip ar kitaip susiję su automobilių prekyba, logistika ir gretimais verslais.

Dar AutoNews.lt laikais kartą buvau atvykęs į kažkurio Renault modelio pristatymo renginį Vilniaus "Lautroje", tai iš Formulės 1 transliacijų pažįstamas Arūno Volungevičiaus balsas neskambėjo taip draugiškai, kai klausinėjau apie naudotų Renault niuansus, maždaug - čia mes užsiimam naujais, o ne kažkokiomis senienomis.

Arogancijos automobilizmo versle visada buvo apsčiai - taip pat ir medijos kasdienybėje 

Prieš kelis mėnesius buvau atsivertęs žurnalą "Keturi ratai" - vaikystėje mėgtas leidinys tebeturi tik senąjį pavadinimą, kuris, kaip ir nemaža dalis spausdintų leidinių, keliauja iš vienų UABų rankų į kitas. Turinio prasme ten aptikau tik krūvą pranešimų spaudai ir keletą labai asmeninių įžvalgų persmelktų mašinų testų, apipintų jau naujosios, bet ne ką nemažiau susireikšminusių žurnalistų kartos nuomonių, reiškiamų lyg ne spausdintame, o kokio nors mažai moderuojamo interneto portalo eteryje 

#automobiliai #aktualijos #lietuvoje #zurnalai #knygos

Įdomiausios pastaruoju metu perskaitytos lietuviškos knygos 

Dėmesio centre: žurnalistai Dovydas Pancerovas, Birutė Davidonytė ir Šarūnas Černiauskas.

Smagu, kad tiriamoji žurnalistika Lietuvoje pamažu įsitvirtina. Be abejo, patys autoriai savo misiją idealizuoja ir nedetalizuoja savo darbo metodų, nors atsargių (o gal neapdairių) jų užuominų galima rasti ir šiose knygose 

Bet kokiu atveju, jų darbas labai svarbus atskleidžiant korumpuotų politikų, nesąžiningų verslininkų ir tiesiog nusikaltėlių veiklą 

#knygos #lietuvoje #skaitymas

Mane sudomino šis sąrašas, gal ir jums bus įdomu:

https://www.lrt.lt/naujienos/mokslas-ir-it/11/2442694/mokslininkai-rekomenduoja-8-knygos-kurias-verta-dovanoti

#knygos

Tai pirmasis Čarlzo Dikenso kūrinys, dalimis spausdintas žurnaluose ir pelnęs jam rašytojo šlovę – tuo metu jam buvo 24 metai. Šią knygą turiu įsigijęs nuo mokyklos laikų, tad jau daugiau nei ketvirtį amžiaus ji yra mano „ruošiuosi perskaityti“ knygų sąraše, bet taip iki šiol ir nesu jos įveikęs. Bandžiau kelis kartus. Pagaliau pabaigiau, bet didelio įspūdžio, priešingai nei 1830-ųjų publikai, ši knyga nepadarė.

Nesakyčiau, kad knyga perdėm nuobodi, joje yra nuotaikingų pasakojimų: ji suręsta lyg būtų poros šimtų metų senumo serialas. Kone kiekvienas skyrius yra nauja serija, su tais pačiais veikėjais, kurie keliauja po Londono apylinkes, išgirsta visokių istorijų ir patiria įvairiausių nuotykių. Visos jos lengvos ir komiškos, gylio ieškoti labai nereikia: čia įsivelia ir širdies reikalai, susidūrimai su teisininkais, laikraštininkais, politikais, nors pastarieji lyg tarp kito, lyg nuo jų niekas nebūtų lemta. Knyga turbūt gerai atskleidžia to metu visuomenės (o gal labiau aukštuomenės) gyvenimą – mat džentelmenai keliauja po kraštą ir taip smagiai leidžia laiką.

„Pomirtiniai Pikviko klubo užrašai“ savo laiku buvo sensacija, kurios kitos serijos visa publika laukė su nekantrumu. Pikviko nuotykius aptarinėjo kavinėse, kartojo jo posakius, mėgdžiojo manieras. O aš juos skaičiau be itin didelio entuziazmo. Gal tiesiog netinkamas tam laikas.

https://petras.kudaras.lt/archyvas/2024-02-16/charles-dickens-the-pickwick-papers.html

#CharlesDickens #Knygos #Londonas

Intelektualių romanų Lietuvoje ne tiek jau daug, o šis labai intelektualus, vietomis net per daug. Parašytas įtraukiančiai, įdomiai, nušviečiantis ir paliečiantis daug įdomių nesenų Lietuvos įvykių, daug papasakojantis apie šnipų teoriją ir praktiką. Tiesa, kartais atrodo, kad Mantas Adomėnas į knygą norėjo sudėti visą savo per gyvenimą sukauptą erudiciją, pilnai su nuorodomis į visas savo perskaitytas knygas ir filosofijos studijose nagrinėtus teologus. Kaip kažkas jau sakė, kas leidžiama Umberto Eco Jupiteriui, nebūtinai leidžiama Manto Adomėno jaučiui. Negracingai ir perkrautai gaunasi.

Bet čia bene vienintelis priekaištas knygai, ji labai įtraukia, pasakojimai įdomūs, pasvarstymai keliantys minčių. Nors knyga – apie Lietuvos šnipus, ji kartu ir apie Mantą Adomėną, jo katalikišką pasaulėžiūrą: nuokrypiai į angelų institutus Romoje ir katalikišką ezoteriką netikėti, bet kaip ir savo vietoje, taip nuotykių romaną apie šnipus perveda į fantazijų pasaulį. Toks požiūris, kad žvalgyba – tai dvasinės ideologijų ir religijos kovos laukas, gal artimesnis Rusijos patriarchams (vakariečiai visgi labiau pragmatiški), bet kodėl gi ne, įdomus požiūrio kampas. Gal tik nesutikčiau su knygos veikėjų teorija, kad pasaulyje yra ordinas, kurio narių tikslas per amžių amžius kenkti Lietuvai ir pakreipti istorijos vagą mums nepalankia linkme. Viena, tai kvepia kažkokiu perdėm dideliu susireikšminimu (ar įsivaizduojate pasaulinį konspiracinį ordiną, kurio tikslas būtų per amžius kenkti kokiam Uzbekistanui? Aš irgi ne, niekam tai nebūtų įdomu, visi pirma rūpinasi savimi), o antra – kažkaip permeta tautos likimą ir atsakomybę kitoms jėgoms: viskas čia už mus nuspręsta, padėt nebent aukštesnės jėgos gali.

Pasikartosiu, bet skaityti labai įdomu. Lauksiu antros dalies, nes kaip suprantu, ji bus.

https://petras.kudaras.lt/archyvas/2024-02-08/mantas-adomenas-moneta-labirintas.html

#Adomėnas #Knygos #lietuva #šnipai

Ši trumpa knygelė apie Antverpeno gyvenimą 16 amžiuje galėtų būti kiek geriau suplanuota: atskiri skyriai pasakoja nelabai susijusias istorijas, kai kurios jų net iškrenta iš bendro miesto paveikslo. Bet visa šių istorijų mišrainė sudaro gana įdomų vaizdą: Antverpenas tuo metu buvo ne vien vienas svarbiausių prekybos miestų Europoje, bet ir mokslo, reformacijos, knygų spausdinimo centras. Tiesa, man pritrūko gilesnio supratimo, kodėl iškilo būtent Antverpenas, kaip jis nukonkuravo Briūgę ir kitus Habsburgų Nyderlandų miestus: matyt padėjo itin liberali miesto religinė politika (žydų beveik nepersekiojo, svarbu, kad jie oficialiai „atsiverstų“, nesvarbu, ar realiai jie po to gyveno krikščioniškai), didele vertybe buvo laikomas pelno siekimas (reali valdžia buvo pirklių rankose), nuosekliai buvo kovojama už muitų ir mokesčių mažinimą ir pan.

Iš įdomesnių faktų, sužinojau, kad pirmoji Biblija angliškai buvo spausdinta 1535 metais Antverpene – katalikai Biblijas vietinėmis kalbomis draudė, tad Antverpenas buvo kaip savotiška Tilžė lietuvių spaudai jos draudimo laikais: galima spausdinti nelegalius leidinius ir juos slapta per pirklius gabenti į Angliją. Dėl to Antverpenas tapo didžiuliu leidybos centru, čia gyveno ir knygas leido ir žymus leidėjas Plantenas. Sakoma, kad jis išleido daugiau nei 2 tūkstančius pavadinimų knygų, o jų ieškodavo net „labai toli“: 1586 Vilniuje buvo išleistas išsamus Possevino Maskvos kunigaikštystės aprašymas, o jau po metų tas pats tekstas Planteno buvo perleistas Antverpene.

Antverpene buvo išleistas ir pirmas pasaulyje Ortelijaus atlasas, Antverpene kūrė ir Albrechtas Dureris, klestėjo tapyba. Cenzūros beveik nebuvo, o pirklių, religijų ir idėjų maišymasis buvo labai gera terpė jų sklaidai.

https://petras.kudaras.lt/archyvas/2024-02-05/michael-pye-antwerp-the-glory-years.html

#Antverpenas #istorija #Knygos

Ši knyga išleista 1897 metais, bet ją skaitant atrodo, kad joje rašoma apie žymiai senesnį pasaulį. Tai nedidelės apimties knygelė, kurioje surašyti patarimai, kaip tvarkyti savo asmeninę biblioteką ir kaip kolekcionuoti knygas. Tik tikslinis skaitytojas yra tipinis Viktorijos laikų anglų lordas, gyvenantis užmiesčio dvare su būriu tarnų, tad patarimai šiems laikams skamba labai egzotiškai. Knygoje aptariama, kokio rūmų ploto reikės jūsų bibliotekai (nedidelėms pradedančiųjų knygų mylėtojų kolekcijoms užtenka keleto kambarių, nebūtina statyti atskiro flango), kaip knygas įrišti (geriausia pasirinkti savo mėgstamas odos spalvas – kai kurie mėgėjai knygas skirtinga riša pagal temą: tarkim rausva oda apie religiją, žalsva apie istoriją ir panašiai), aptariama, kas yra geras knygos leidimas (turėtų būtinai būti neapkarpytas, kad galėtum tinkamai įsirišti pagal savo pomėgius, ant gero popieriaus), patariama, kokias knygas duoti skaityti rūmų damoms (moterims tinka mažesnio formato knygos, kad tilptų į rankinuką ir ne taip vargintų ranką). Padorus lordas savo rūmų bibliotekoje turėtų turėti kokią 10-20 tūkstančių knygų. Savaime suprantama, ne bet kokių, o kruopščiai atrinktų, bet kuriam gyvenimo atvejui: kolekcijoje turi būti klasikos autorių, filosofijos, teologijos traktatų, atlasai, knygos apie istoriją (ypač apie tuos regionus, kur turite žemių valdas). Svetainėje arba tuose kambariuose, kur gali užklysti svečiai vertėtų lentynose sudėti ne tokias sunkias knygas – čia tinka ir paprastesni romanai, lengvos knygos pramoginiam skaitymui, kad jas galėtų kas pavartyti nuobodulio vedinas.

Buvo įdomu paskaityti ir apie tai, kokiais kriterijais reikia rinktis savo asmeninį bibliotekininką: savaime suprantama, tarp visų tarnų prireiks ir tokias pareigybės, nes kažkas turi žinoti kur viskas padėti, rūpintis knygų tvarka, restauravimu, aiškintis, kokias knygas dar vertėtų įsigyti ir panašiai. Geriausias bibliotekininkas visada gali parekomenduoti ką paskaityti, visada žino, kur galima gauti kokią knygą (kaip pavyzdys pateikiamas kažkokiam lordui dirbantis puikus bibliotekininkas, kuris, nors nėra kojos žengęs už grafystės ribų, bet nuolat skaito knygas apie bibliografiją ir gali pasakyti, kad ta ar kita knyga egzistuoja tik pas popiežių (aštunto kambario trečioje lentynoje kairėje) arba pas turkų sultoną). Į bibliotekininko pareigas įeina ir prievolė visas įsigytas knygas perskaityti, ar bent jau perversti, kad iš atminties jis galėtų bet kuriai temai pateikti rekomendacijas. Be to, geras bibliotekininkas saugo knygas nuo prašalaičių ar ne tiek išsilavinusių ir subrendusių šeimos narių: ne visos knygos tinkamos moterims ir vaikams, tad jų bibliotekininkas niekada jiems ir neišduoda.

Knygą užmačiau kažkokiame aukcione, pasirodo, kad jos tekstas yra Google Books. Buvo įdomus langas į kitą pasaulį.

https://petras.kudaras.lt/archyvas/2024-01-29/arthur-lee-humphreys-the-private-library.html

#biblioteka #istorija #Knygos

Manau, tai viena iš labiausiai išpopuliarėjusių neseniai išleistų mokslinių monografijų Lietuvoje. Daug kas minėjo recenzijose, apie ją nemažai kur buvo rašoma, ir tai galima suprasti, nes tema – viliojanti ir pikantiška, tad kaip gi smalsumas nenugalės.

Perskaičius knygą nemažai ką sužinojau – visgi rašoma apie mano tėvų kartą, kurioje intymūs dalykai buvo tabu, tad apie tai informacijos ne kažinkiek. Turbūt įdomiausias buvo pirmasis skyrius apie kūno nuogumo ir erotikos vaizdavimą tuometinėje žiniasklaidoje: kas buvo leidžiama, kur buvo ribos, kaip jos kito. Kontrastas su vakarų pasauliu labai aiškus. Antra ir trečia dalys baisiai nuobodžios ir tiek užveltos diskursais bei naratyvais, kad labai pradedi abejoti, ar pats rašytojas čia pats supranta, ką jis rašo. Nejuokauju, viename puslapyje žodį „diskursas“ suskaičiavau gal 10 kartų. Nežinau, ar čia noras apie intymius dalykus kalbėti „moksline“ kalba, kad nebūtų taip gėda, ar tiesiog mokslininkų įprotis kalbėti taip suveltai, kad tik kitas mokslininkas jį galėtų suprasti (ir kritikuoti). Labiau linkčiau prie antrojo varianto, nes ne vienoje šiuolaikinėje monografijoje perdėtai sureikšminta mokslinė kalba dominuoja, kaip kad dar prieš kokį dešimtmetį dominavo šabloninis disertacijos turinys: pirma įvadas apie tikslą ir darbo reikšmę, literatūros apžvalga, dėstymas, išvados, nelabai prie temos tikę priedai. Palyginimui skaityti užsienio mokslinius darbus yra vienas malonumas.

Įvertinčiau 3.5 iš 5.

https://petras.kudaras.lt/archyvas/2024-01-25/valdemaras-klumbys-tomas-vaiseta-mazasis-o-seksualumo-kultura-sovietu-lietuvoje.html

#Knygos #lietuva #sovietai

Pamenu, kad paskutinėse klasėse Don Kichoto skaitymas man gana prailgo: puslapių daug, o atrodo, kad ten vis tas pats per tą patį. Kai šiemet vėl skaičiau Don Kichotą, tas jausmas kartais grįždavo, ypač pirmojoje dalyje. Tačiau antroji dalis maloniai nustebino ir drąsiai galiu šį kūrinį vadinti puikiai išlaikiusiu laiko egzaminą šedevru.

Don Kichotas yra meistriška riterių romanų parodija, ir nors ji rašyta XVII amžiaus pradžioje, galėtum ją vadinti net labai modernia. Čia realybė maišosi su išgalvojimais ir perkeistais vaizdiniais: patys veikėjai kartais realybę laiko fikcija, o iš fikcijos kuria realybę. Don Kichotas su ginklanešiu atrodo pamišę, bet jie turi labai tvirtus moralinius įsitikinimus, labai daug išminties, tad jų pamišimas nėra jau toks beprotiškas. Knygoje daug intarpų, poezijos, mažai susijusių istorijų, bet ši mišrainė tarpusavyje gerai dera, pjauti, kad parodijoje daugiau išminties nei pajuokos, daugiau gilumos nei galėtum tikėtis. Knyga kartu yra ir žmogaus augimo romanas: pamišęs Don Kichotas subręsta ir pasveiksta nuo pamišimo, o jo ginklanešys Sanča Pansa įgyja vis daugiau proto ir supranta, kad valdžia jo nedžiugina. Ilgainiui ginklanešys perima tam tikras bajoro iš La Mančos savybes, pasirodo, kad jis anaiptol ne kvailas, o pilnas gyvenimiškos patirties, o Don Kichotas tampa panašesnis į savo ginklanešį, tvirčiau stovi ant savo kojų ir mažiau skraido padebesiais.

Įstrigo prasmingi Don Kichoto patarimai Sančai Pansai kaip valdyti salą: jei nesi įsitikinęs, kad tavo įstatymus visi vykdys, geriau net neįsakinėk, nes priešingu atveju prarasi autoritetą pavaldinių tarpe. O valdžia gyva tik autoritetu, be jos ji niekas. Ir tai tik vienas išminties grūdas juokingoje parodijoje.

Don Kichotas galų gale pralaimėjo dvikovą Mėnulio riteriu apsimetusiam bakalaurui, ir, laikydamasis savo garbės žodžio, turėjo mesti riterystę. Bet jis pasiekė žymiai daugiau – jis sugebėjo įveikti save. Ir netgi ne vien save – jis įveikė ir likimą: išgirdęs, jog antroje knygoje rašoma, kad jis keliaus į Saragosą, Don Kichotas nusprendė specialiai ten nevykti ir pasuko į Barseloną. Net jei tau kas ir išpranašauta, galų gale tik tu pats esi savo likimo valdovas.

https://petras.kudaras.lt/archyvas/2024-01-23/servantesas-don-kichotas.html

#donKichotas #klasika #Knygos #knygųKlubas

Kartais istorijos apie knygas būna ne ką mažiau įdomios už pačius spaudinius. Tokia man pasirodė Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblijos istorija, į kurią mane nuvedė trumpas jos paminėjimas Česlavo Milošo ir Jerzy Giedroyco laiškuose: ten Milošas rašo, jog girdėjęs, kad lenkai išleido transkribuotą šios Biblijos leidimą ir klausiąs Giedroyco, ar šis neturi egzemplioriaus. Pastarasis atrašo, kad vieną turi, bet čia tokia retenybė, kad galės tik Milošui jį iš rankų parodyt, niekaip kitaip neskolinsiąs. Iš kart užsinorėjau pasidomėti, kas čia per brangenybė.

Pirmasis lietuviškai Bibliją vertė Jonas Bretkūnas, bet pirmasis bent dalinai ją išspausdino Samuelis Boguslavas Chylinskis 1660-aisiais metais Londone. Pasirodo, kad Radvilos siuntė Chylinskį į Oksfordą, kad šis ten studijuodamas parengtų pilną lietuviškos Biblijos vertimą ir ten jį išspausdintų. Nežinia, ar čia Radvilų ryšiai buvo tokie įtakingi, bet šis pirmosios lietuviškos spausdintinės Biblijos leidybos projektas susilaukė nemažai palaikymo: Chylinskis bendravo su tuo meto Oksfordo profesūra, jo idėjas palaikė ir anglikonų bažnyčia. Buvo išrūpintas karaliaus raštas, kuriuo leidžiama Anglijos bažnyčiose pamaldų metu rinkti lėšas šiam Biblijos vertimui. Šventas reikalas.

Bandomieji egzemplioriai buvo atspausdinti 1660-aisiais Londone – būtent šie metai įrašyti visokiuose žinynuose apie pirmuosius Biblijos leidimus. Taip pat ir knygose, kuriose visomis pasaulio kalbomis pateikiamas „Tėve mūsų“ vertimas, teikiama nuorodos būtent į šį Chylinskio leidimą. Tiesa, egzemplioriai buvo tik bandomieji, visas tiražas kažkur žuvo pražuvo (o gal jo visai ir nebuvo) – kad ir kaip ten būtų, Chylinskiui kažkas susišvietė, ir jis, su keliais egzemplioriais staiga iš Anglijos išvyko atgal į Lietuvą. Anglijoje kilo skandalas: atrodė, jog susirinkęs pinigus leidybai Chylinskis tiesiog pabėgo į tolimąją Lietuvą. Nei pinigų, nei Biblijos.

Lietuvoje Chylinskiui sekėsi irgi ne kaip: Kėdainiuose jo vertimas buvo stipriai iškritikuotas kaip prastas, su daug nelietuviškų žodžių, mėgėjiškas. Tad ir čia Chylinskis šlovės nesusilaukė, grįžo į angliją, bet ten leidybos projektas jau nebeatsigavo. Liko tik keli signaliniai egzemplioriai, ir tai nepilni: vienas Anglijoje Britų Muziejuje, kitas Vilniuje, trečias – Berlyne. Vilniaus egzempliorius po 1863 metų sukilimo buvo išvežtas į Peterburgą, kur dingo spalio revoliucijos metu; Berlyno egzempliorius sudegė per Antrąjį Pasaulinį karą. Liko tik nepilnas Britanijoje.

Istorija čia nesibaigia. 1926 metais į vieną Anglijos antikvariatą klientas atnešė nežinoma kalba rašytą seną rankraštį ir pasiūlė jį antikvarui nupirkti. Šis buvęs protingas, ir pasiūlė šį rankraštį Britų muziejui – pasirodo, tai originalus Chylinskio Biblijos vertimo rankraštis, daug pilnesnis nei buvo išspausdintas 1660-aisiais. Britai rankraštį patikėjo Vilniaus Universiteto mokslininkams, kad šie jį transkribuotų (t.y. jo pagrindu parengtų spausdintinį tekstą). Kadangi Vilnius tuo metu priklausė Lenkijai, tuo užsiėmė lenkų mokslininkai, kurie per Antrąjį Pasaulinį karą pasitraukė į Lenkiją. Taigi, galų gale, 1958 metais Poznanėje visgi buvo išleista Biblijos transkribcija. Apie ją ir kalbėjo Milošas su Giedroycu.

Džiaugiuosi, kad Vokietijoje pavyko rasti šią knygą, geros būklės ir dar nekarpytais lapais. Knygą man įrišo Ferdinandas Saladžius (Knygrišys iš Paprūdžių), o juo darbu itin džiaugiuosi.

https://petras.kudaras.lt/archyvas/2024-01-18/chylinskio-biblija.html

#antikvaras #Knygos #knygrišystė