Mano dėmesį atkreipė TV priedėlis (set top box), kurį savo klientams Lietuvoje diegia mažesni kabelinio interneto ir televizijos paslaugų tiekėjai: TVIP. Įrenginys naudoja Amlogic lustų rinkinį, bet nerimą kelia tai, kad priedėlis kuriamas teroristinėje rusijoje - sankt peterburge, o kompanija savo infrastruktūroje naudoja ne tik rusijai priskirtą .ru, bet ir buvusios sovietų sąjungos domeną .su, administruojamą tos pačios priešiškos šalies 

Paradoksalu, tačiau atvejyje, su kuriuo esu susipažinęs, lietuviški TV priedėliai Selteka šiuo metu keičiami rusiškais TVIP 

#Lietuvoje #televizija #internetas #aktualijos

Pastaruoju metu pasaulyje išlenda daug visokių valdžių bandymų „apsaugoti vaikus internete“. Saugoma nuo iškrypėlių, nuo nuogybių, nuo nepadorių žaidimų. Kažkodėl straipsnių antraštės, kuriose detaliai aprašomos nusikaltimo smulkmenos, jautresniems žmonėms galinčios sukelti košmarus – nieko baisaus, o nuogybės, prieinamos tik aktyviai jų ieškantiems – baubas.

Kadangi dirbu IT srityje, galiu pasakyti, kad tiesmuki ribojimai dažniau neveikia negu veikia, saugumo neprideda, o neretai netgi sukelia atvirkštinį efektą.

Tačiau yra dalykų, kuriuos mes, tėvai, galime atlikti, siekdami apsaugoti savo vaikus.

Pirmiausia, žinoma, patys turėtume gebėti atpažnti grėsmes. Autistiški vaikai yra lengvas grobis pedofilams. Kodėl? Tėvai dažnai būna desperatiški, ieško bet kokios pagalbos. Užtenka skelbimo, kad „galiu prižiūrėti jūsų autistišką vaiką“, arba „autizmo gydymas“, ir kažkas gali įkliūti į spąstus. Taip patys tėvai atveš vaiką pas nusikaltėlį. O jei vaikas dar ir nekalba, neturės galimybių papasakoti, kas su juo nutiko per tą „priežiūros“/„gydymo“ seansą. Ir tokie skelbimai dirbtiniam intelektui (kuris pirmiausia pagal visokius saugaus interneto projektus turėtų vykdyti visą sekimą) nesukels jokio įtarimo. Netgi teisėsauga gali pritrūkti pagrindo sureaguoti. Manau, atsimenate atvejį, kai sugautas mergaitę pagrobęs vyras prieš tai publikavo skelbimus apie „autizmo gydymą prisilietimais“? Policija tuomet net nepradėjo tyrimo. Todėl būkime akyli, ir neveskime patys savo vaikų pas iškrypėlius. Specialistus ar priežiūrą renkamės per institucijas, registruotas įmones, išsiaiškinę paslaugų tiekėjo kvalifikaciją ir įsitikinę patikimumu.

Kitokių grėsmių kyla pačių vaikų tarpusavio bendravime, kuris gali sukelti skaudulių, virst patyčiomis. Svarbu stebėti, ką vaikai naudoja, su kuo bendrauja. Uždrausti virtualų bendravimą įmanoma tik kol vaikai maži, paaugliams draudimas reiškia tik tai, kad jie ims tai daryti slapta, o tokiu atveju tėvų galimybės padėti taps itin ribotos. Autistiški vaikai dažnai yra tie, kurie laikosi taisyklių. Todėl mums čia gali būti lengviau nei neurotipinių vaikų tėvams. Taip pat ir technologinių sprendimų yra.

Mes Kunigaikščiui esame pasakę, kad jei skambina nepažįstamas numeris (t.y. nerodo vardo) – neatsiliepti, į žinutes neatrašyti. Ir būtų gerai, kad mums apie tai pasakytų. Taip pat galima padaryti, kad bet kuris nežinomas numeris būtų blokuojamas automatiškai.

Tokią pačia taisyklę galima pritaikyti ir susirašinėjimui internete ar kitose programėlėse. Nepažįstamas, naujas pašnekovas – ignoruoti, pranešti tėvams.

Šiek tiek kita situacija žaidimuose. Ten dažnai būna pokalbiai balsu, prisijungia nepažįstami žmonės. Sukontroliuoti sunku. Štai čia, manau, sudėtingiausias dalykas – paaiškinti vaikui, koks elgesys yra įtartinas, ir kaip pastebėti. Kai nepažįstamasis klausia asmeninės informacijos, adreso, mokyklos, siūlo susisiekt kažkur už žaidimo ribų, prašo nuotraukų – tai stop ženklas. Būtų gerai, kad to pamokytų ir mokykloje per gyvenimo įgūdžių pamokas, bet yra kaip yra…

Pastaruoju metu išlenda visokie „iššūkiai“, kur vaikus bendraamžiai ar vyresni skatina atlikti kvailus, o kartais ir itin pavojingus dalykus. Man asmeniškai neteko susidurti, bet supratau, kad jie pastiprinami grasinimais, kad esą pasakius apie tai suaugusiems, bus blogai. Vaikas turi žinoti ir verta dažnai priminti, kad nepažįstamieji internete nieko jam negali padaryti, kad jie nėra autoritetas ir negali jam nurodinėti.

Žinoma, rašau čia apie sąmoningumo auginimą, bet telefoną/kompiuterį kartais patikrinti reikėtų…

Google, Meta (Facebook), bei daugelis kitų servisų neleidžia turėti paskyros, jei asmeniui mažiau nei 13 metų. Tai gera taisyklė, kurios verta laikytis.

Dėl Facebook keblumų nekyla – nėra čia ko po šitą reklamos srautą kapstytis. Bet kartais paskyros prireikia norint naudotis kitomis paslaugomis. Pavyzdžiui, Meta Quest žaidimais. Tokiu atveju yra naudotinas „parent managed account“ – vaikui kuriama atskira paskyra, kurios kontrolę turi tėvai. Dėl kiekvieno pirstelėjimo vaikas turės prašyti leidimo, o tėvai pereiti pragaro ratus, kol suspaudinės reikalingus mygtukus, tačiau vaikas galės žaisti saugiai, ir jo socialinis gyvenimas žaidimų erdvėje bei jį pasiekiantis žaidimų turinys bus saugūs.

Google irgi leidžia sukurti paskyrą vaikui. Per ją suaugęs gali kontroliuoti telefono naudojimo laiką, stebėti, kokias programėles vaikas naudoja. Netgi galima nustatyti, kad pamokų metu galima būtų tik skambinti, tačiau kitos programėlės negalėtų veikti. Tam tereikia įsidiegti Family Link programėlę ir viską susikonfigūruoti.

Jei naudojate Windows operacinę sistemą, ten irgi yra Microsoft Family Safety įrankis, kurio pagalba galite kontroliuoti ekrano laiką, uždėti turinio filtrus, ir panašiai.

Žaidimų parduotuvė Steam taip pat turi galimybę sukurti vaiko profilį, ir ten kontroliuoti, kokius žaidimus jis gali pasiekti, kiek laiko jiems gali skirti per dieną.

Kitaip sakant – kiekvienas didesnis paslaugų tiekėjas sudaro galimybes stebėti, ką vaikas vartoja, ir kiek. Tereikia tuo pasinaudoti.

Apsaugoti vaikus internete galime ir turime mes patys. Priemonių tam yra. Ir tai padės mums geriau pažinti savo vaikus. Nereikia to palikti kažkokiems biurokratams, nelabai suprantantiems, ką iš tiesų daro.

Žinoma, mano išvardintos priemonės yra tik ledkalnio viršūnė. Labiau techniškai išprusę tėvai gali rasti dar efektyvesnių priemonių. O gal jūs turite savo būdų, kaip apsaugoti vaikus internete?

https://autistotetis.lt/2025/09/05/vaiku-saugumas-internete-musu-paciu-darbas/

#apsauga #cenzūra #internetas

Neribotas mobilusis internetas išmaniesiems įrenginiams arba namams neegzistuoja Lietuvoje - visi trys operatoriai (Telia, Tele2 ir Bitė) taiko taip vadinamas "sąžiningo naudojimosi taisykles", kurios laisvai arba griežčiau interpretuoja kas yra vidutiniškai įprastas sunaudojamų duomenų kiekis (vidurkį pateikia Ryšių reguliavimo tarnyba). Tad jei namų ar konkretaus įrenginio poreikiai viršija 50 GB/mėn., jūsų tikėtasis "neribotumas" baigiasi 

Būtų galima atskirai diskutuoti, ar planų vadinimas "neribotu internetu" nėra klaidinanti reklama 

#aktualijos #4g #5g #internetas #lietuvoje

Greičiausiai atsisakysiu tradicinio tinklaraščio  Fedivisatoje pilnai pakanka  serverio trumpoms ir vidutinio ilgio mintims - dėl  palaikymo galiu dalintis net kodo gabalais, ko patogiai daryti neleido  nepaisant viso jo sudėtingumo 

Dėl visa ko pasiliksiu  serverį ilgiems tekstams, nes jį pažįstu ir esu contributinęs. Tuo tarpu solidų apetitą skaičiavimo resursams turintį  tinklalapį arba konvertuosiu į statinį puslapį su  arba tiesiog išjungsiu visai 

Ilgalaikis tikslas būtų palaikyti sistemas, išimtinai sukurtas  kalba ir naudojančiomis  duomenų bazę. Vienintėlis nekompiliuotas,  parašytas serveris liktų 

Tai, sakykim, turiu asmeninę IT infrastruktūros strategiją 

#technologijos #serveriai #internetas #lietuviškai

Praėjusį savaitgalį kažkas užrodė tinklaraščių nuorodų svetainę ooh.directory ir aš keletą valandų praleidau juos skaitydamas. Keli tinklaraščiai gal kiek ir buvo pažįstami nuo senų senų weblogų laikų, bet dauguma buvo tiesiog paprastų žmonių dienoraščiai, su įrašais apie tai, kas jiems užkliuvo internete, ką įdomaus perskaitė, ką išsikepė, išmoko ar ką pagalvojo. Tikrieji interneto dienoraščiai, rašomi daugiausiai sau, o ne kažkokiai menamai publikai, su nedaug savicenzūros, nesistengiant sulaukti kuo daugiau komentarų ar reakcijų socialiniuose tinkluose. Taip, kaip buvo kokiais 2000-aisiais, pirmųjų internetinių dienoraščių laikais.

Tai ne vien nostalgija „seniems geriems“ laikams. Iš tiesų, pasiilgau tokio turinio ir tokio interneto. Pasiilgau skaityti man įdomių žmonių kasdienes mintis, ne gerai apgalvotus „influencerių“ įrašus. Noriu žinoti, ką gero perskaitė ar pagalvojo mano klasiokai, buvę bendradarbiai ar tas visai įdomus žmogus iš kažkurios konferencijos, su kuriuo kelis kartus teko po to išgerti alaus. Bet niekas dabar mažai apgalvotų minčių neberašo: arba esi tik tylus socialinių tinklų skrolintojas, arba kone profesionaliai sieki vis didesnės auditorijos rašydamas gerai išmąstytus straipsnius savo srityje. Galbūt, jei pasiseks, keletas kasdienybės trupinių pateks į storius arba vienas kitas sakinys nusės Twitterio įrašuose, bet ilgesnio teksto nesulauksi. Internetas labai pasikeitęs.

Aš ir pats šiame savo tinklaraštyje save stipriai riboju. Neberašau nieko, išskyrus knygų apžvalgas, nes „tai niekam nebus įdomu“ – nors iš tiesų, tai tikriausiai tik dėl to, kad vis tiek turiu priklausomybę statistikai. Jei nematyčiau skaitytojų srauto, tai lengviau būtų rašyti tik sau, lengviau būtų grąžinti pradinę šio tinklaraščio idėją – rašyti dienoraštį sau apie tai, ką sužinojau ir ką pagalvojau. Skaitytojai tėra tik šalutinis to efektas, o tinklaraštis pirmiausiai turi būti skirtas sau. Internetas būtų žymiai įdomesnis, jei ir kiti laikytųsi to paties principo, nes socialiniai tinklai jau seniai nebėra vieta dalintis idėjomis, jie yra vieta pasirodyti. ooh.directory pavyzdžiai parodė, kad yra dar ir senojo interneto likučių.

https://petras.kudaras.lt/archyvas/2024-02-16/senasis-tinklarasciu-pasaulis-dar-siek-tiek-gyvas.html

#internetas #socialiniaiTinklai #tinklaraštis