Patyriau regėjimą, kad Nijolė Oželytė pasidarė plastinę operaciją ir jos veidas dabar šviečia kaip jaunystėje, ir tame regėjime ji sakė, kad va dabar viskas savo vietose, nes ji būtent taip ir jaučiasi - jauna, visada jauna.
Ir kol nepabundu, kol nepažiūriu į veidrodį, ir aš jaučiuosi kaip dvidešimt penkerių.
O jei visi žmonės gyventų užsimerkę, jie nė nesuprastų, kad man jau daugiau.
Jei gyventume užsimerkę, gal vertintume vienas kitą pagal gerumą ir įdomumą, o ne pagal metus.
- Tai tu čia kalbi apie šunis ir katinus, - paaiškina man biologijos mokytojas. - Tik gyvūnai nesuka galvos dėl amžiaus: jaunas šuniukas vaikštinėja su sena kale ar senas kuinas turi draugą kumeliuką.
- Ir argi jie ne protingesni už mus? - sakau.
- Taigi kad ne! Juk tai ne jie, o mes išradome elektrą ir nuskridome į Mėnulį.
- Ir kas iš to Mėnulio? Kas mums iš tokio protingumo, jei nesugebame sename veide įžiūrėti jaunos dvasios? Kiek kartų nusisukdavau nuo seno veido, net nepamėginęs jame surasti pasislėpusios jaunystės?
O gal man buvo per skaudu matyti tą jaunystę po giliomis raukšlėmis ir liūdesiu, kad viskas pasibaigia.
Tik kai žiūriu į vaiką, to liūdesio dar nematau.
Bet dabar, kai tai pasakiau - pažiūrėkite į šitą nuotrauką - argi nematote kažko, kas kelia ilgesį?

⏩